Talpyklos atmintį įprasta vadinti atmintimi, įmontuota procesoriuje, pasižyminčia dideliu greičiu ir naudojama laikinai saugoti dažniausiai naudojamus duomenis.
Būtinybė naudoti laikinąją atmintį paaiškinama informacijos mainų greičio skirtumu tarp procesoriaus ir įvairių kompiuterio atminties sekcijų. Bet kurios programos darbas pradedamas reikalingų duomenų perkėlimu iš gana lėto standžiojo disko į RAM (kompiuterio laisvosios kreipties atmintį) į dinaminės atsitiktinės prieigos skyrių. Iš ten juos galima perkelti į L2 talpyklą (L2 atmintį), esančią procesoriaus luste, arba specialioje greitoje atskiroje SRAM lustoje, esančioje šalia procesoriaus. Galiausiai, dažniausiai naudojamą informaciją galima perkelti į L1 talpyklą (pirmojo lygio atmintis), kuri yra skirta procesoriaus sekcija. Pirmojo lygio talpyklos dydis yra tik apie 128 KB, antrasis lygis jau yra 512 KB. Palyginimui, RAM dydis gali būti 1 GB. Bet kuri komanda vykdoma pagal tam tikrą schemą: - informacijos duomenų registrų analizė; - pirmo lygio talpyklos duomenų nuskaitymas; - talpyklos informacijos tikrinimas. - pagrindinės atminties duomenų analizė; - prieiga prie standžiojo disko atminties. Procesoriaus sugaištas laikas reikalingiems duomenims gauti yra proporcingas informacijos saugojimo vietai. Taigi prieiga prie pirmo lygio talpyklos trunka nuo 1 iki 3 ciklų, antrojo lygio - nuo šešių iki dvylikos ciklų, o prie pagrindinės atminties - dešimtys, o kai kuriais atvejais - ir šimtai ciklų. Talpoji atmintis atlieka ypatingą vaidmenį serverio veikimo procese, nes procesoriaus atminties srautas šiais atvejais gali būti reikšmingas. Talpyklos struktūra taip pat naudojama siekiant sumažinti atotrūkį tarp procesoriaus greičių, kurie kasmet didėja 50 procentų, ir RAM duomenų perdavimo greičio, kuris auga tik 5 procentais. Panašu, kad besitęsianti trečiojo ir ketvirtojo talpyklos atminties plėtra yra logiški žingsniai šia linkme. Kita galima vystymosi kryptis gali būti perėjimas prie programinio talpyklos atminties valdymo.
